Visai neseniai, vos prieš kelias dienas Lietuva atšventė savo dvidešimtmetį – pilnametystės jubiliejų.
Tik deja, vaikščiojant saulėtą kovo vienuoliktą po Vilnių, galėjo susidaryti visai kitos vaizdas, kad mūsų valstybė dar net iš šliaužtinukų neišaugo, na geriausiu atveju užstrigo ties paauglystės problemomis, nes bestovint Katedros aikštėje pirmieji mano ausis pasiekę garsai buvo skandavimas “Lietuva lietuviams”. Tikriausiai šiais metais kažkur pamiršo “Juden raus” , “Imkit vaikai pagaliuką ir primuškit tą žyduką” ar “Viena rasė – balta rasė”. Tai juk tokie “lietuviški” ir “patriotiški” šūkiai.
Klausiau aš tos skanduotės “Lietuva lietuviams” vėliau perėjusios į skandavimą “L-i-e-t-u-v-a” ir taip sukilo prieštaringos mintys viduje.
Toks jausmas, jog eisenos dalyviai, didžioji dauguma neformalus jaunimas – metalai ir skinai, jau nebežino kas ta Lietuva yra ir kokiems lietuviams ji priklauso, toks jausmas, kad Lietuvą, kurioje gyvename reikia atiduoti kažkokiems suprask labiau “lietuviškiems” lietuviams. Absurdas.
Ir tas žodis “lietuviams” lygiai tiek pat kupinas neapykantos kaip ir prieš tai mano minėtos “pamirštos” skanduotės. Lyg ir “Lietuva lietuviams” neturėtų kelti neigiamų emocijų, tačiau man girdėjosi didžiulė panieka kitoms nacijoms, tautoms ir rasėms. Ale labiau “politkorektiškas” šūkis.
O ir pati eisena dvelkė ne patriotiškumu, o neo-nacių kvapu. Skinai su bomberiais, o po jais su alaus bambaliai. Ir nešamas Motiejaus Valančiaus portretas lyg jie būtų už blaivybę. Kičas, dekoracijos, akims apdumti.
Vis kirbėjo klausimas galvoje – “o kiek šie jaunieji Lietuvos “patriotai” supranta apie lietuviškumą ?”
Ar jie žino Lietuvos istoriją ir senolių papročius? Ar jiems svarbiau alaus bambaliai ir jėgos kulto propogavimas?
Mano matyti gyvenimiški vaizdeliai piešia mano galvoje vaizdą apie skinus ne kaip apie patriotus, bet kaip pergėrusius mažvaikius šlapiomis kelnėmis rėkiančius “Bl, nx, Lietuva, Lietuva…”
Kažkaip keista, bet tikrai ne taip aš įsivaizduoju Lietuvos patriotus. Daug labiau man patinka savo galvoje piešti jauno gražus, kosmopolitiško jaunuolio vaizdinį, kuris žinotų kas yra ta Lietuva, ta gimtinė ir, kad jam būtų miela grįžti į Lietuvą arba joje gyventi ir ja didžiuotis, o neskatinti smurtą ir neapykantą.
Jei Vilniaus miesto savivaldybė suteikia progą pasireikšti tokiems gyventojų sluoksniams, tada aš manau, kad ir gėjų paradas bus vertas grieko, jei pieš tai jų nenukeps skinai.
benamis