(Ne)išgatvotos istorijos
Aš esu gėjus. Taip, gėjus ir man nė kiek ne gėda prisipažinti, jog esu kitoks. Tiesiog jau paauglystėje supratau, jog mane traukia tos pačios lyties atstovai. Aš esu meniškos prigimties vaikinas, kuriam kiekviena diena – naujų potyrių šaltinis. Aš tiesiog mėgaujuosi gyvenimu dirbdamas savo mėgiamą darbą puikiame kolektyve. Labai smagu, jog kolegos mane priima kaip saviškį ir nejaučiu jokio diskomforto. Aišku, kitose sferos kartais kyla keblumų, kai žmonės sužino apie mano seksualinę orientaciją. Lietuva dar labai homofobiška šalis, tad manau, kad dar reikia šviesti žmones įvairiais renginiais apie homoseksualių žmonių problemas Lietuvoje, juos labiau supažindinti su esamomis problemomis.
Jums, aišku, rūpi mano seksualinis gyvenimas. Neturiu, ko čia slėpti. Šiuo metu neturiu gyvenimo draugo, bet ieškau tokio, nes buvusysis paliko. Nesijaudinu, nes žinau, kad gyvenimas pilnas malonių netikėtumų. Koks seksas man labiausiai patinka?
Aš tiesiog dievinu oralinį seksą, daug gero oralinio sekso ir taip man patinka dideli peniai. Jums tikriausiai įdomu kaip aš įsivaizduoju tobulą rytą?
Kavos puodelis skambant lounge muzikai kaimo sodyboje kai gali mėgautis gamtos grožiu.
Apie savo asmeninį gyvenimą galėčiau pasakoti ir pasakoti, juk jums įdomu? Ar ne…?
Aš esu normalus. Paprastas vaikinas, turintis šeimą ir du vaikus, Dirbu mėgiamą darbą. Patinka su šeima pasibūti prie ežero ar aplankyti kokį koncertą. Senatvę įsivaizduoju kaime, apsuptas būrio anūkėlių. Tiesiog nieko įdomaus kaip ir visi normalūs vaikinai. Aš nemanau, kad turėčiau pasakoti ką aš su žmona veikiu naktimis.
Tokias mintis išrutuliavo pokalbis su seniai matytu žmogumi, kurio pažiūros į visokius tolerastus yra ant tolerancijos ribos.
Kyla paprastas klausimas: ar būdamas normalus/normali turėčiau eiti į gatves ir skelbti visiems – žiūrėkit aš normalus, taip normalus.
Galbūt klaidingas požiūrio kampas
Bet susidaro toks vaizdas, jog homoseksualiai reikalauja iš savęs per didelio dėmesio – paradų bei savireklamos, kad jie nėra kažkokie kitokie.
O ką daryti paprastam lietuviui, kuris skęsta dezinformacijos sraute?
Galbūt ir mums reikia vienytis ir eiti į gatves, rodant kiek iš mūsų yra normalių. Man, rodos, yra kažkokia šeimos diena.
Nes tas ne svietiškas lindimas į mases, gali labai sužaloti maištaujančio paauglio psichiką ir jis tyčiom/netyčiom bus paverstas kokiu homoseksualiu ar bus įtrauktas į visą tą bendriją.
Aš, manau, kad homoseksualai per daug skelbiasi ką jie veikia lovoje, per daug afišuojasi. Juk visi mes užsiimam seksualine veikla, bet ar apie tai reikia garsiai rėkti?
Aš esu normalus ir labai labai myliu savo draugę.
Aš esu gėjus ir labai myliu savo draugą.
Nuogirdos
Sklinda gandai, kad šie žmonės, kurie reikalauja dėmesiaus bei tolerancijos yra patys labai netolerantiški mūsų, normalių piliečių atžvilgiu. Jie arba tave ignoruoja, arba bando įtraukti į savo klaną, pakeisti tavo seksualinius nusistatymus.
Nebuvau susidūręs, todėl tai tik nuogirdos. Kokia yra tiesa?
Vizija darbe
Įsivaizduoju, kad būnant darbdaviu mane mažiausiai turėtų dominti žmogaus seksualinis gyvenimas. Svarbu, kad žmogus dirbtų savo darbą ir jei yra kitoks nesikabinėtų prie kitų darbuotojų(negadintų darbinės aplinkos) ir savo naujų pažinčių ieškotų atitinkamose vietose bei klubuose.
Nes jei prie manęs kabinėtųsi koks gėjus nežinau, ar galėčiau ilgai pratempti tokiame darbe.
Jei santykiai peržengia darbines ribas, tampa glaudesni, tada kodėl nepasišnekėti tomis temomis, atsižvelgiant į žmogaus tolerancijos lygį.
O gal aš esu toks fetišistas. Sakykime man nesustangrėja, kol
užupakaliuje nesuūžia vibratorius ir aš nesu nuplakamas, prirakintas prie lovos.
Gal tada ir visokiems fetišistams reikėtų kokio parado ar kažkokių laisvių teisių darbe? Nes jis/ji prabilo ką veika ir kaip veikia lovoje?
Kas yra visa tai?
Galbūt pradėsiu nuo Platono, kuris sakė, jog pati tikriausia meilė yra tada, kai nesukuriamas joks produktas, šiuo atveju vaikai, ir mylimasi tik dėl meilės, užsiimama homoseksualiais santykiais.
Taigi, gaunasi, jog aukščiausia meilės forma – homoseksuali meilė.
Žiūrint iš genetikos pusės, vyras, turi xy chromosomas, moteris xx. Taip, būna apsigimimų, kai vaikai gimsta su dviem lytiniais organais ir tada daktarai sprendžia, kurie yra tikrieji.
Nors pasitaiko atvejų, kai graži arba nelabai moteris yra vyras. Kai turi visus moteriškus atributus, bet kažkur viduje slepiasi vyriškas pradas ir padarius tyrimą rezultatas byloja, jog tai vyras. Tokie atvejai man rodos vadinami anomalijomis, nors nėra retenybė.
Vienas psichologijos mokslų daktaras kažkada viešėjęs Lietuvoje išsakė nuomonę, jog visi tokie santykiai yra psichinis sutrikimas, kurį galima išgydyti. Teigė, vieną savo giminaitį gėjų jau pagydęs, dabar gydantis vieną lesbietę.
Visais laikais buvo kitokios seksualinės pakraipos žmonių, net ir pagal kraupiausią scenarijų(išžudykime juos visus) nieko nepasieksime – jų bus. Bet labai svarbus klausimas: kaip surasti tolerancijos ribą tarp normalios seksualinės pakraipos žmonių bei kitokios seksualinės pakraipos žmonių? Kur tas aukso viduriukas?
Kai iš senelių atimamas vaikas ir atiduodamas gėjų šeimai, įrodant, jog ir jie gali rūpintis vaiku, man atrodo nenormalu.
O kokios jūsų pažiūros?
Kas jums normalu ar nenormalu?
benamis