Totalitarizmas yra gėris. O ypač Vilniui, jis buvo Dievo dovana, leidusi sužydėti lietuviškumui ir tautiškumui lyg kokiam lelijos žiedui.
Saldūs totalitarizmo vaisiai
Sunku, su tuo nesutikti perskaičius straipsnį, apie totalitarizmo ir išnaudotojų naudą Vilniui, pateikti argumentai skaitytojus nuginkluoja ir panardina į gilią ekstazę. Šis straipsnis mane akies mirksiu bloškė į kostmosą, išsprogdinęs paskutinius sveiko proto likučius.
Šio atominio sprogdiklio autorius – istorikas, kultūros geografas L. Briedis. Bet kas jis toks, po velnių? Deja, internetai kol kas negausūs šio veikėjo aprašymais – nei Wikipedia, nei Pipedija nepateikia jokių žinių. Feisbukas irgi tyli. Mažai besisocialijuozantis organizmas yra istorikas, čia kaip taisyklė. Nors, galima paminėti, jog FB yra blankus puslapėlis, skirtas pristatyti neseniai Lietuvoje pasirodžiusią knygą “Vilnius. Savas ir svetimas”. Ši pseudo istorinė knygutė labai išreklamuota užseniuose, tačiau bendrai paėmus tai autoriaus kelionė savo minčių vingiais prisimenant Vilnių. Istoriniu požiūriu, tai visiškas popsas, beletristika, neturintis nieko bendro su istorija.
Visos šitos mini autobiografinės įžangos tikslas supažindinti su autoriumi. Juk ar jūs žiūrėtumėte Popietę su A. Čekuoliu, jei ten būtų koks Burokas, Morka ar dar kažkas? Garantuoju, jog nesivargintumėte. Straipsnio autorius, tai lyg “brendas” straipsniui, kaip “nike” ant sportinių batelių.
Ir vis dėlto, tai mažai ką pasako apie autorių. Tačiau palaukit, delfio straipsnis puiki priemonė suprasti autoriaus pasaulėžiūrą. Juk galima panarsyti autoriaus supratimą, po kaulelį, lėtai nugraužiant mėsos likučius nuo kaulo.
Istorikas L.Briedas - jaunas ir savimi pasitikintis
Pradėkime, nuo man labiausiai patikusios minties, jog “Apie Vilnių galiu pasakyti, kad gyvendamas jame gerai jį suvokiau fiziškai, erdvės požiūrių, o jo dvasią gerai suvokiau jau gyvendamas Šiaurės Amerikoje.” Keistas jausmas tikrai. Žinot, man tai realiai primena tokią situaciją, kai vaikinas mylisi su mergina, per keletą minučių puikiai susipažįsta su jos kūnu, tačiau orgazmą patirią po gerų dešimties metų, nes būtent tiek laiko organizmui prireikė suvokti, jog tai tikrai buvo malonu. Tokius teiginius varinėti, yra mažų mažiausiai neadekvatu, nes mano nuomone, tik tas kuris gyvena Vilniuje gali geriausiai suprasti Vilniaus dvasią.
Keliaujame toliau. Straipsnio pašnekovas, teigė mokyklą baigęs dešimto dešimtmečio pabaigoje ir štai su kuo susidūrė darželyje “Aš lankiau lietuvišką vaikų darželį ir absoliučiai nepažinojau rusakalbių ar lenkakalbių vaikų.” Drąsiai galiu lyginti savo asmeninę patirtį, lankiau jau nepriklausomybės laikais patį paprasčiausią darželį, tiesiog artimiausią, tai buvo ir Miša ir Marina, ir netgi per Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį teko su tokio Ivanovo, ale Rusijos karininko, sūnumi padraugauti (tas tai buvo pakvaišęs visiškai, dažė juodai didžiulius popieriaus lapus). Ir šis teiginys, jog Vilniuje yra vykdoma “getizacija” nėra tiesingas, nes autoriaus tėvai parinko lietuvišką darželį, o juk reikėjo būti multikultūriškiems, tačiau….Pasakysiu, atvirai, geriausia pradėti nuo savęs, nes ojojoj koks rąstas įstrigęs jūsų akyje, tačiau kad visas dangoraižis pačio akyje stovi, deja visiškai neįmanoma pastebėti.
Straipsnio pašnekovas beveik visame straipsnyje vysto mintį apie disintegraciją ir prieina prie problemos, jog daug nulemia “….vaikų ir paauglių nesugebėjimas integruotis į daugiakultūrinę visuomene.” Tai šioje vietoje, man kyla asmenis subjektyvus klausimas kaip galima integruotis su daugiakutūrine visuomene, jeigu vaikystės kaimyno Mireko tėvas savo žmoną laiptinėje šokdina apsvaigęs nuo alkoholio ir į rankas pasiėmęs kirvį? Ar kaip galima susibendrauti su kiemo draugais rusais, kai matai, vaizdelį – Ženia su peiliu rankoje, per kiemą traukia visą kraujais apsitaškiusį broliuką? Po tokių multikultūrinių vaizdelių labai atšoka noras integruotis į daugiakūltūrinę visuomenę. Ir tiesą sakant, pačiam šiuo metu dažnai tenka pabūvoti Vilniaus priemiestyje – Naujojoje Vilnioje, tai ten toks aukštas integracijos lygis pasiektas, jog vieną kartą už tai, jog šnekėjome lietuviškai prie vietinės reikšmės parduotuvėlės, teko greitai sprukti nuo plytų krušos.
Ir šiaip norintiems susipažinti su multikultūriniu Vilniaus veidu, labai rekomenduoju apsilankyti Krosnūchoje, Šanchajuje, Tabore, Kazbiejų kaime (must see) ir netgi Žirmūnuose. Pastarajame rajone, man teko dirbti surašinėtoju, iš asmeninės patirties galiu sakyti, jog ne lietuviai nenori integruotis, bet tautinės mažumos, nes jos vis galvoja, kad mes, lietuviai, turėtume prisiderinti prie jų, o ne jie prie Lietuvos. Ir jokio čia vertimo būti lietuviais, tiesiog paprasčiausias noras būti visuomenės dalimi, tačiau jie patys save palieka už visuomenės ribų. O paklausus ruso ar lenko, kodėl nemoki lietuviškai? Atsakymas paprastas – o kodėl turėčiau?
Tiesa ir ta, jog dabartiniam lietuvių jaunimui nemokančiam lenkų ir rusų kalbos beveik neįmanoma rasti darbo Vilniuje. Ar skaitėte skelbimus – dažniausiai prie reikalavimų prirašyta rusų kalba. Mes pataikaujame, ne kitaip. Ir todėl visiškai nereikia stebėtis, jog daugelis lietuvaičių nuleidžia rankas susirasti darbą Lietuvoje ir patraukia laimės ieškoti į Vakarų Europos šalis.
Siūlau pabandyti Varšuvoje šnekėti lietuviškai, na net ir angliškai. Žinokit, nelabai pavyks susišnekėti. O dabar gyvenant visai šalia Budapešto, Vengrijoje, deja turiu konstatuoti liūdną faktą, jog ši tauta, nors ir buvusi kelis šimtus metų Austrijos imperijoje labai sunkiai šneka vokiškai. Ir nieko čia išskirtinio ir Vilnius tikrai nėra vykęs pavyzdys daryti tokias multikultūrines išvadas.
Štai tokia yra Vilniaus kaip miesto dabartinė multikultūrinė integracija.
Ir dar viena elementari straipsnio pašnekovo klaida, rodanti visišką nesusigaudymą Lietuvos kultūriniame kontekste. Yra visiškai nekvestionuojamas klausimas dėl tokių rašytojų kaip Adomas Mickevičius, Sirokomlė ar net Šaltrijos Ragana (ji ne vilnietė, iš žemaitijos). Tačiau, jeigu L. Briedis būtų labiau pasigilinęs (bet kur čia tau, jei Kaunas ir Klaipėda neįkandama paslaptis) į bendrą Lietuvos istorinį kultūrinį kontekstą devyniolikto amžiaus pabaigoje – dvidešimto pradžioje, padarytų stulbinantį atradimą. Daugelis mums visiems žinomų Lietuvos rašytojų kentė nuo dvikalbystės, štai Antanas Baranauskas, Šatrijos Ragana dažnai rašydavo lenkiškai oficialiuose susirašinėjimuose ir net dienoraščiuose ir tik vėliau atėjo laikas išsiskleisti lietuvių kalbai kaip tokiai. Šiuo momentu ir Sirakomlė, yra pasimetęs, nes jaučiasi lietuviu, tačiau nemoka lietuvių kalbos ir rašo lenkiškai. Todėl, sakyti, jog Adomas Mickevičius, Sirakomlė yra lenkai, iš esmės yra neteisingas, nes mano supratimu, tai kultūrinės polonizacijos paveikti veikėjai vidine jausena buvę tikri tikriausi lietuviai. Šio išeities taško nesutapimas parodo ir tolimesnį neteisingą istorijos interpretavimą.
Ir pabaigai. Straipsnio pašnekovas žeria skaičius apie išvežtus lenkus, žydus iš Vilniaus, tačiau kodėl nepateikiama priešprieša – kiek Lietuvos gyventojų buvo išvežti pas baltas meškas? Galima, konstatuoti, jog labai trumparegiškas požiūris.
Ir negi jūs manote, kad totalitarizmas ir pavergimas taip vežė ir užvežė Lietuvą, o ypač Vilnių, jog dabar skabome saldžius totalitarizmo vaisius? Aš negaliu visiškai sutikti su tokiu teiginiu. Visiškai.
benamis